Sofoklio kūrybos gerbėjai gali būti laimingi – Jaunimo teatre visai neseniai Cezaris Graužinis pastatė „Filoktetą“, o 2026 metų lapkritį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Kamilė Gudmonaitė pristatė „Antigonę“. Rizikavau, nes nusipirkau bilietą į patį pirmą rodymą. Kuris, kaip rodo patirtis, ne visada būna sklandus – dažnai premjeros dieną spektakliai nepradedami rodyti numatytu laiku, vėluoja. Būna, kad nurodytas spektaklio laikas užsitęsia. Ir dar kitų dalelyčių pasitaiko, būdingų pirmam spektaklio rodymui. Šįkart nieko panašaus nenutiko, spektaklio pradžia vėlavo tik 10 minučių, gal tik į akis krito kai kurie aktorių sakomi teksto netikslumai. Buvo matyti, kad tekstas jiems naujas ir jie kai kuriose vietose kalbėdami monologus kluptelėdavo, čia pat pasitaisydami.
Nuo pirmų spektaklio minučių man kirbėjo klausimas, kodėl šis spektaklis pastatytas Didžiojoje salėje. Man rodos, kad jis toks gana kamerinis ir lankomumo prasme bus nišinis, todėl visiškai būtų pakakę Mažosios arba Naujosios salės. Aišku, jeigu teatro marketingas gerai padirbės ir į spektaklius sukvies moksleivių klasių, galbūt užsipildys ir Didžioji salė. Įdomu bus stebėti spektaklio gyvenimą toliau. Nustebau, bet klasių grupių jau buvo ir pačiame pirmame spektaklio rodyme. Puiku, kad mokytojai pasitelkia teatrą jaunimui padėdami susipažinti su literatūra. Ir dar tokia kaip Sofoklio tragedijos. Tikiuosi, kad ir teatras tai supranta, pasiūlydamas mokykloms palankias kainas.
Antigonę vaidina Aistė Zabotkaitė. Ryškus vaidmuo, o kaip kitaip, kai visame spektaklyje esi vienintelis teigiamas veikėjas. Aplink tik parsidavėliai, tironai, abejojantys, bijantys, prisitaikantys, pataikaujantys, o čia štai Antigonė – didvyrė, nepabijojusi laukiančios mirties bausmės už žuvusio brolio Polineiko palaidojimą. Kreontas, kurį vaidina Dainius Gavenonis, nors ir turėtų būti pabaisa blogietis, pavaizduotas taip, kad žiūrint į jį scenoje ima ne pyktis, o labiau gailestis.
Antigonės mitas visiems žinomas (arba lengvai surandamas ir perskaitomas), tad daug čia nepripasakosiu. Kaip parašyta, taip ir pastatyta spektaklyje. Tik pabaiga tokia šiuolaikiniam žmogui sugalvota – ratu susėdę spektaklio aktoriai, jau kaip žmonės, dalijasi savo mintimis, kas jiems šiandien rūpi. Gana netikėtas žingsnis, nes spektaklyje be kelių momentų įtraukti publiką (prašoma kartu deklamuoti, paploti), veiksmas vyko tradiciškai. Ai, dar buvo vaizdo kamera, stambiu planu filmuojanti Antigonės emocijas, kai ji pasmerkiama mirčiai. Sėdėjau trečioje eilėje, tai mačiau jas iš arti, bet salės amfiteatre sėdint pamatyti ašarų ir virpančių blakstienų be vaizdo projekcijos būtų neįmanoma. Dar apie tą pabaigą, kai aktoriai nebevaidina „Antigonės“, o vaidina save: turbūt čia norėta parodyti spektaklio aktualumą šiandien. Tironai kelia savo septyngalves galvas, o aplink esantys (dėl skirtingų priežasčių) tampa jų plano dalimi. Vykdytojais.
Spektaklis labai vizualus. Jeigu būtų leista fotografuoti, garantuoju, kad žiūrovai namo parsineštų daug tapybiškų kadrų instagramui.
O jeigu reiktų man atnešti puokštę gėlių į spektaklį, įteikčiau ją spektaklio kompozitoriui Dominykui Digimui. Tiesiog bravo ir ačiū už muzikos takelį. Dar rožės nusipelno žmogus, pasiūlęs spektaklį daryti vieno veiksmo, be pertraukos. „Antigonės“ trukmė 1 val. 45 min.
Nelabai supratau spektaklyje vaidinančio aktorių „choro“ prasmės, ypač, kai jie buvo persirengę žalios spalvos tautiniais rūbais ir šoko ilgą liaudišką šokį scenoje. Ką tuo norėjo pasakyti kūrėjai, liko mįslė. Apskritai, atsisakius choro, spektaklis nieko neprarastų. Gal jis buvo sugalvotas, kad daugiau aktorių užpildytų Didžiosios salės didelę sceną?
Spektaklį žiūrėjau viena emocija, nepasakyčiau, kad jis mane kažkaip sujaudino ar sukėlė minčių apmąstymams. Ne. Nors jeigu kažkas pasiilgo literatūrinio spektaklio su autentiškais tekstais, „Antigonė“ yra vienas iš galimų variantų.
***
Režisierė Kamilė Gudmonaitė
Premjera: 2026 11 19
Išsamiau apie spektaklį: www.teatras.lt
