Pagal Sofoklio tragediją. ANTIGONĖ

Žymos

, , , , , ,

Sofoklio kūrybos gerbėjai gali būti laimingi – Jaunimo teatre visai neseniai Cezaris Graužinis pastatė „Filoktetą“, o 2026 metų lapkritį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Kamilė Gudmonaitė pristatė „Antigonę“. Rizikavau, nes nusipirkau bilietą į patį pirmą rodymą. Kuris, kaip rodo patirtis, ne visada būna sklandus – dažnai premjeros dieną spektakliai nepradedami rodyti numatytu laiku, vėluoja. Būna, kad nurodytas spektaklio laikas užsitęsia. Ir dar kitų dalelyčių pasitaiko, būdingų pirmam spektaklio rodymui. Šįkart nieko panašaus nenutiko, spektaklio pradžia vėlavo tik 10 minučių, gal tik į akis krito kai kurie aktorių sakomi teksto netikslumai. Buvo matyti, kad tekstas jiems naujas ir jie kai kuriose vietose kalbėdami monologus kluptelėdavo, čia pat pasitaisydami.

Nuo pirmų spektaklio minučių man kirbėjo klausimas, kodėl šis spektaklis pastatytas Didžiojoje salėje. Man rodos, kad jis toks gana kamerinis ir lankomumo prasme bus nišinis, todėl visiškai būtų pakakę Mažosios arba Naujosios salės. Aišku, jeigu teatro marketingas gerai padirbės ir į spektaklius sukvies moksleivių klasių, galbūt užsipildys ir Didžioji salė. Įdomu bus stebėti spektaklio gyvenimą toliau. Nustebau, bet klasių grupių jau buvo ir pačiame pirmame spektaklio rodyme. Puiku, kad mokytojai pasitelkia teatrą jaunimui padėdami susipažinti su literatūra. Ir dar tokia kaip Sofoklio tragedijos. Tikiuosi, kad ir teatras tai supranta, pasiūlydamas mokykloms palankias kainas.

Antigonę vaidina Aistė Zabotkaitė. Ryškus vaidmuo, o kaip kitaip, kai visame spektaklyje esi vienintelis teigiamas veikėjas. Aplink tik parsidavėliai, tironai, abejojantys, bijantys, prisitaikantys, pataikaujantys, o čia štai Antigonė – didvyrė, nepabijojusi laukiančios mirties bausmės už žuvusio brolio Polineiko palaidojimą. Kreontas, kurį vaidina Dainius Gavenonis, nors ir turėtų būti pabaisa blogietis, pavaizduotas taip, kad žiūrint į jį scenoje ima ne pyktis, o labiau gailestis.

Antigonės mitas visiems žinomas (arba lengvai surandamas ir perskaitomas), tad daug čia nepripasakosiu. Kaip parašyta, taip ir pastatyta spektaklyje. Tik pabaiga tokia šiuolaikiniam žmogui sugalvota – ratu susėdę spektaklio aktoriai, jau kaip žmonės, dalijasi savo mintimis, kas jiems šiandien rūpi. Gana netikėtas žingsnis, nes spektaklyje be kelių momentų įtraukti publiką (prašoma kartu deklamuoti, paploti), veiksmas vyko tradiciškai. Ai, dar buvo vaizdo kamera, stambiu planu filmuojanti Antigonės emocijas, kai ji pasmerkiama mirčiai. Sėdėjau trečioje eilėje, tai mačiau jas iš arti, bet salės amfiteatre sėdint pamatyti ašarų ir virpančių blakstienų be vaizdo projekcijos būtų neįmanoma. Dar apie tą pabaigą, kai aktoriai nebevaidina „Antigonės“, o vaidina save: turbūt čia norėta parodyti spektaklio aktualumą šiandien. Tironai kelia savo septyngalves galvas, o aplink esantys (dėl skirtingų priežasčių) tampa jų plano dalimi. Vykdytojais.

Spektaklis labai vizualus. Jeigu būtų leista fotografuoti, garantuoju, kad žiūrovai namo parsineštų daug tapybiškų kadrų instagramui.

O jeigu reiktų man atnešti puokštę gėlių į spektaklį, įteikčiau ją spektaklio kompozitoriui Dominykui Digimui. Tiesiog bravo ir ačiū už muzikos takelį. Dar rožės nusipelno žmogus, pasiūlęs spektaklį daryti vieno veiksmo, be pertraukos. „Antigonės“ trukmė 1 val. 45 min.

Nelabai supratau spektaklyje vaidinančio aktorių „choro“ prasmės, ypač, kai jie buvo persirengę žalios spalvos tautiniais rūbais ir šoko ilgą liaudišką šokį scenoje. Ką tuo norėjo pasakyti kūrėjai, liko mįslė. Apskritai, atsisakius choro, spektaklis nieko neprarastų. Gal jis buvo sugalvotas, kad daugiau aktorių užpildytų Didžiosios salės didelę sceną?

Spektaklį žiūrėjau viena emocija, nepasakyčiau, kad jis mane kažkaip sujaudino ar sukėlė minčių apmąstymams. Ne. Nors jeigu kažkas pasiilgo literatūrinio spektaklio su autentiškais tekstais, „Antigonė“ yra vienas iš galimų variantų.

***

Režisierė Kamilė Gudmonaitė

Premjera: 2026 11 19

Išsamiau apie spektaklį: www.teatras.lt

Albert Camus. KALIGULA

Žymos

, , , ,

-Praėjusią savaitę buvau spektaklyje „Kaligula“ „Senajame teatre“, – sakau pažįstamai, kai prisėdam kavos greitos kavos kavinėj.
-Kokiam, kokiam teatre?, – perklausia ji.
-„Senajame“. Basanavičiaus gatvėje, – sakau.

Iš reakcijos suprantu, kad nedažnai teatre besilankančiam žmogui teatro pavadinimas nieko nesako. Tik paminėjus ankstesnį teatro pavadinimą, jaučiu, kad mane pagaliau suprato.

„Senasis teatras“ savo repertuare turi spektaklių įvairiomis kalbomis, lietuvių – irgi. Jokūbo Brazio režisuota „Kaligula“ yra vienas jų. Lietuvių kalba vaidinama, titrai – rusų kalba. Miela detalė, kad teatras pagalvojo apie skaitančiuosius titrus ir jau perkant bilietą yra prierašas, kad „geriausiai titrai matomi nuo septintos eilės“.

Deja, lietuviakalbiai vilniečiai, matyt, ne iki galo dar atrado šį daugiakalbį teatrą, nes spektaklis, kuriame buvau, vyko pusiau tuščioje salėje. Netgi labiau tuščioje, negu pustuštėje. Iš akies spėjau, kad bilietų buvo nupirkta mažiau kaip pusė.

Nejauku. Nesimaivau – tikrai nejauku sėdėti teatre tarp saujos žiūrovų. Toks jausmas, kad atėjau ne visai ten, kur turėjau ateiti. Nejauki buvo ir mintis, o kaip aktoriai jaučiasi, matydami tokį nedidelį susidomėjimą jų darbu. Kita vertus, man tai išėjo į naudą. Pirkau bilietą pirmoje eilėje, bet kai iš abiejų pusių gavau kaimynus, perėjau į kitą eilę aukščiau, kurioje buvo visai tuščia. Kokia prabanga – sėdėti vienai visoje eilėje ir nebijoti nosį krapštyti ar kad galva atsirems į kaimyną užsnūdus. Juokauju – nosies viešai nekrapštau, o užmigti „Kaliguloje“ nebuvo šansų.

Prieš spektaklį prisiminiau kitą matytą „Kaligulą“ (apie jį rašiau čia), režisuotą Vido Bareikio, kuriame pagrindinį vaidmenį vaidino Ainis Storpirštis. Pamenu keistą vietą (lyg ir muziejus kažkoks?), kurioje tąkart vyko spektaklis ir nuogutėlį pagrindinį aktorių. Beje, Brazio „Kaligulos“ versijoje pagrindinio aktoriaus nuogumo irgi buvo. Matyt, tokia jau dalia kaliguloms išsirengti nuogai lietuvių režisuotuose spektakliuose. Oficialiame anonse pažymėta, kad vaidinimas skirtas N-16 amžiaus auditorijai.

2025 metais vykusiuose „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose Jokūbas Brazys už šį spektaklį buvo nominuotas kaip geriausias 2024 metų režisierius. Valentinas Novopolskis buvo nominuotas kaip nepagrindinio vyro vaidmens atlikėjas, o A. Svorobovičius ne tik buvo nominuotas kaip geriausias metų aktorius už Kaligulos vaidmenį, bet ir laimėjo šią nominaciją.

Albert Camus „Kaligulą“ parašė 1938 metais, ji išleista po šešerių metų. Knygos centre – tironiškas, žiaurus, ekscentriškas Romos imperatorius Kaligula, žūtbūt norintis „gauti mėnulį“ ir aplink sėjantis tik blogį (nors pats kartais labiau panašus į užspeistą ir paklydusį tamsoje šunytį).

Spektaklyje vaidina daugelis Senojo teatro aktorių (buvo smalsu juos išgirsti vaidinant lietuvių kalba), o veiksmas vyksta teatro kavinėje. Vieną akimirką tai aktoriai, besiruošiantys vaidinimui, kitą – jau Kaligulos aplinkos žmonės. Kuris bus kita Kaligulos auka?

Kostiumai, scenografija, muzika, vaidyba – viskas man spektaklyje atrodė, kad pataikė į dešimtuką. Režisūriškai spektaklis irgi meistriškai supintas. Išprotėjusio Romos imperatoriaus drama, net ir praėjus 2000 metų vis dar virpina paširdžius, kelia kraujospūdį ir greitina pulsą.

Gal tik spektaklio trukmė – 3 val. 50 min.– galėtų būti trumpesnė. Baisiai nekenčiu namo po spektaklio grįžti naktį.

***

Režisierius Jokūbas Brazys

Išsamiau: https://vsteatras.lt/spektakliai/kaligula-rez-jokubas-brazys
Premjera – 2024 02 28

Laura Kutkaitė. MOKYK MANE

Žymos

, , , , , , , ,

Buvau nusipirkusi bilietą į spektaklio premjerą, bet negalėjau eiti. Ėjo dukra, kuriai spektaklis nepaliko įspūdžio. Antrą kartą pirkau bilietą per vasaros akciją, norėdama sutaupyti. Ir tik nusipirkusi pamačiau, kad tą pačią dieną jau turiu bilietą į Nacionalinį operos ir baleto teatrą. Ėjo sūnus, kuriam spektaklis, sakykim taip, santūriai patiko. Nepasidaviau. Iš trečio karto nusipirkusi bilietą pagaliau Lauros Kutkaitės „Mokyk mane“ pamačiau ir aš. Nors! Po darbo ir naujos parodos Mo muziejuje aplankymo buvau nusikalusi, galvoj zirzė mintis, ar tik neteks spektaklio praleisti ir šįkart. Gerai, kad nepraleidau.

Pirmos dešimt minučių mane erzino. Tas pionieriškas interaktyvumas iš scenos, kai sutinkami ateinantys žiūrovai, vėliau visa salė kviečiama atsistoti ir išklausyti mokyklos himną, mane nervino. Nei aš stojausi, nei ką. O nuo pirmų minučių kikenantys ir garsiai į veiksmą reaguojantys spektaklio žiūrėtojai kėlė prielaidą, kad aplink mane sėdi vien mokytojai ir mokiniai.

Spektaklis susideda iš dviejų dalių. Trukmė – 2 val. 45 minutės. Rodomas Lietuvos nacionalinio dramos teatro Naujojoje salėje. Pjesės nerašė niekas, dialogai, personažai ir siužetas gimė kūrybinių dirbtuvių metu. Jose dalyvavo ne tik aktoriai, bet ir moksleiviai.

Spektaklis vyksta vieną dieną – Mokytojo dieną. Vilties gimnazijos moksleiviai sveikina mokytojus, skiria jiems nominacijas, muzikinius kūrinius. Mokytojų tipažai – jausminga, meilužio palikta anglistė arba egzaltuota rūtom galvą apsikaišiusi (perkeltine prasme) lituanistė atrodo labai karikatūriškai. Gerą mintį kažkur skaičiau apie šį spektaklį, kad jis vietom primena stand-up komendijos pasirodymus. Labai tiksliai pasakyta. Todėl jei mėgstate šį žanrą, spektaklis patiks.

Įdomus sprendimas, kad po pertraukos tie patys aktoriai (Rimantė valiukaitė, Dalia Michelevičiūtė, Rytis Saladžius ir Vitalija Mockevičiūtė) vaidino jau kitus mokytojus. Reikėjo persiorientuoti ir įsijausti į naujus jų kuriamus personažus. Gal antroj daly to ir nespėjau padaryti, nes visgi atminty labiau liko pirmos dalies pedagogai.

Kitas spektaklio dėmuo – moksleiviai, kuriuos vaidino Aistė Zabotkaitė, Kamilė Petruškevičiūtė, Martynas Berulis ir Martynas Mockevičius. Patyčios mokykloje, narkotikai, niekam nenaudingos informacijos kalimas pamokose, toksiški santykiai su mokytojais, depresija serganti klasės draugė, kuri vieną dieną neateina į mokyklą, o jos siunčiamos garso žinutės nežada geros baigties – visa tai iš tiesų vyksta mokyklose kiekvieną dieną. Jaunuolių kalba scenoje buvo ne literatūrinė, o tokia, kokia šiandien kalba paaugliai. Vyresniems žiūrovams į pagalbą atėjo titrai švieslentėje, paaiškinantys, kas yra bulinti, šierinti, čatinti ir kt.

Pirmą kartą scenoje mačiau abu aktorius Martynus, ir abu jie buvo puikūs. Vienas moksleivis gimnazijoje naujokas, jis čia atėjo laikinai iš licėjaus. Šypseną sukėlė jo replika vienos pamokos metu, kai klasės auklėtoja, streikuojanti palapinėje dėl geresnių darbo sąlygų prie mokyklos (aka teatro) atėjo vesti biologijos pamokos ir susodinusi visus ratu paklausė: „Vaikai, tai kaip jūs gyvenat?“ Užsimezgė pokalbis. Pamokos tema buvo pelkė, bet mokytojos dėstomos žinios tikrai nebuvo iš vadovėlio, greičiau iš gyvenimo ir patirties. „Ar čia reikia viską įsiminti, rašysim atsiskaitymą?“, – kažkaip taip panašiai paklausė licėjaus moksleivis, matyt, pripratęs, kad kovinę mokymosi būseną reikia išlaikyti visada, net kai geri arbatą su mokytoja.

Kita įsiminusi scena, kai tas pats Martynas iš licėjaus, pamokoje paprašytas paaiškinti vieną sąvoką, ėmė ją apibūdinti tokiais sudėtingais moksliniais terminais, kad akivaizdu, jog pedagogė nieko nesuprato. Ne visi mokytojai žino daugiau už mokinius, oi, ne visi.

Spektaklio režisierė įžvalgiai neskyrė nei vienai auditorijai daugiau dėmesio – man atrodo, kad ir moksleiviai spektaklyje ras savęs, ir suaugusieji, matydami mokytojų tarpusavio santykius, konkurenciją, atpažins savo gyvenimo realijų. Todėl spėju, kad spektaklis turėtų būti lankomas ir rekomenduojamas kitiems.

Nežinau, kaip spektaklį vertins žmonės, kurie neturi vaikų arba kurie visiškai nesidomi švietimo tema. Nors gal jie į jį ir neis?

Pabaigoje noriu padrąsinti abejojančius dėl „Mokyk mane“, ar verta į jį eiti, ar tai nėra spektaklis jaunimui. Ne, nėra. Mano subjektyvia nuomone, jis skirtas labiau suaugusiems, o ne jauniems. Labai daug minčių man sugeneravęs spektaklis. Gerai, kad pamačiau.

**

Režisierė Laura Kutkaitė

Premjera 2026 02 26

Daugiau apie spektaklį: www.teatras.lt

Juan Pablo Troncoso. GEISMAS

Žymos

, , , , ,

Neprisėdau iškart aprašyt savo įspūdžių iš spektaklio „Geismas“, ir jie jau priblėso. Apie ką spektaklis, prisiminiau, bet tam, kad atsigamintų visas vaizdas ir detalės, teko paguglinti. Iškalbinga detalė.

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre šis spektaklis pastatytas pagal Čilės dramaturgo Juan Pablo Troncoso pjesę. Ne visai originalią, mat ją įkvėpė Tennessee Williamso pjesė „Geismų tramvajus“. Tai čia toks kaip ir koveris, muzikos terminais kalbant. Spektaklio režisierius – irgi čilietis Marco Layera.

Spektaklyje vaidina daug puikių aktorių: Vitalija Mockevičiūtė, Dalia Michelevičiūtė, Augustė Ona Šimulynaitė, Algirdas Gradauskas, Vainius Sodeika, Laurynas Jurgelis, Diana Anevičiūtė ir kiti.

Niekaip neatsistebiu V.Mockevičiūtės fenomenu. 50 metų vaidinusi nepagrindinius vaidmenis ir sviesto duonai užsidirbdavusi dalyvavimu daugiausia humoristinėse TV laidose, šiandien aktorė yra Nacionalinio dramos teatro primadona, vieną po kito gaunanti pagrindinius vaidmenis premjerose. Įvertinimas aktorei buvo Auksinis scenos kryžius 2025 metais už vaidmenį spektaklyje „Stendupas prasmei ir beprasmybei“.

Spektaklio „Geismas“ veiksmas vyksta slaugos namuose, kur Blanša (aktorė Vitalija Mockevičiūtė) grįžta į Lietuvą po nepasisekusio gyvenimo Berlyne. Ką ji ten iš tiesų veikė, išlieka paslaptis. Nes jos pačios ir jos artimųjų versijos skiriasi.

Beveik visi veikėjai yra garbaus amžiaus, bet nepasakyčiau, kad spektaklis kurtas taip, kad patiktų vyresnei auditorijai. Taip, viena iš temų yra senėjimas (tiksliau, noras išlikti amžinai jauniems) ir vienatvės jausmas, bet taip pat labai ryškios sutrūkinėjusių šeimos santykių ir socialinės nelygybės temos.

Spektaklio trukmė yra 3 valandos 30 minučių (su viena pertrauka). Jis rodomas nepatogiojoje LNDT Naujojoje salėje.

Labai sunku apibūdinti vieną spektaklio emociją. Jų buvo kelios. Vietomis buvo komiška, vietomis – sarkastiška, bet dar daugiau buvo iš scenos sklindančio liūdesio.

Neužkibkite ant spektaklio pavadinimo. Jei perskaičius jį („Geismas“) atrodo, kad scenoje taškysis aistringos meilės purslai, tikrai ne.

**

Režisierius Marco Layera.

Premjera 2026 05 28 d.

Išsamiau apie spektaklį: www.teatras.lt

Naubertas Jasinskas. VELNIO NUOTAKA

Žymos

, , , , , ,

Viliojantis spektaklio pavadinimas, ar ne? 1974 metų muzikinis filmas „Velnio nuotaka, sukurtas pagal Kazio Borutos „Baltaragio malūną“, priklauso lietuviško kino aukso fondui. Sakoma, kad tai apskritai pirmasis lietuviškas miuziklas. Filme vaidinančią aktorę Vaivą Mainelytę, Regimantą Adomaitį ar Pinčiuką Gediminą Girdvainį menu dar iš vaikystės. Todėl kai Nacionalinio dramos teatro repertuare pamačiau spektaklio pavadinimą „Velnio nuotaka“, iš karto kilo asociacijų apie filmą. Tuo labiau, kad anonse pabrėžiama, jog spektaklyje matysime Vaivą Mainelytę, kadaise išpopuliarėjusią „Velnio nuotakos“ dėka. Režisierius viename interviu sakė, kad spektaklio idėja ir kilo po pokalbių su Vaiva Mainelyte.

Tačiau spektaklio pavadinimas „Velnio nuotaka“, manyčiau, yra ne itin tikslus. Tiksliau, spektaklis yra ne tai, apie ką gali pagalvoti žiūrovas, išgirdęs pavadinimą „Velnio nuotaka“. Čia kaip toje reklamoje, kur sako, kad „dešra yra iš „tikros mėsos“, bet nusipirkus ir su padidinamuoju stiklu pabandžius perskaityti sudėtį paaiškėja, kad kažin, kažin… Geriausiu atveju gal tik prie tikros mėsos gulėjo kurį laiką vienoj lentynoj.

Labai, labai rekomenduoju prieš perkant bilietą mamai ar močiutei, perskaityti spektaklio anonsą ir pasiguglinti recenzijas. Nes mačiau žilagalves močiutes spektaklyje, kurios vienu metu už ausų susiėmusios buvo nuo garso scenoje. Taip pat lipant laiptais po spektaklio girdėjau garbaus amžiaus porą, kuri nerinkdama žodžių keikė savo pasirinkimą tą vakarą praleisti teatre.

Jaunas režisierius Naubertas Jasinskas turi savo spektaklių braižą. Šiame spektaklyje jis sau ištikimas. Labai vizualus, tobulos scenografijos ir apšvietimo muzikinis performansas – taip apibūdinčiau trijų valandų spektaklį Nacionalinio dramos teatro Naujojoje salėje. Jeigu reiktų tik vieno žodžio apibūdinimui, galbūt pasirinkčiau šį – estetika.

Spektaklis rodomas su viena pertrauka ir yra labai aiškiai padalintas į dvi dalis: baltąją ir raudonąją. Baltojoje – daugiau teksto, personažų charakterių, kadaise populiaraus filmo „Velnio nuotaka“ prisiminimų. Ryškiausi – scenoje leidžiamos ištraukos iš filmo muzikinio takelio (originalaus atlikimo). Aktoriai scenoje, panašiai kaip ir filme, kur muziką atliko dainininkai profesionalai, tiesiog žiopčioja žodžius. Išraiškingas toks sprendimas.

Raudonoji dalis – nelabai spektaklis, o beveik koncertas. Veiksmas jau beveik nebesivysto, o personažai tampa muzikos žvaigždėmis. Šioje dalyje skamba nebe originali filmo muzika, o specialiai spektakliui aranžuoti filmo kūriniai. Spektaklio kompozitoriai – Dominykas Digimas ir Miglė Palkevičiūtė-Migluma.

Pagrindinį Jurgos vaidmenį atliko Alvydė Pikturnaitė, jai asistavo du Girdvainiai – Gediminas Rimeika ir Lukas Malinauskas. Įsimintiną (nes atpažįstamą, žmogišką) vaidmenį sukūrė Ona Augustė Šimulynaitė, spektaklyje įkūnijusi ir prodiuserės asistentę, ir Uršulę.

Vytautas Rumšas ir Vaiva Mainelytė spektaklyje turi nedidelius vaidmenis. Jų personažai man pasirodė mažiausiai įdomūs ir motyvuoti, nors matyti vyresnės kartos aktorius, vaikystės dievukus, visada džiugu.

Pinčiuko ir ekscentriškos prodiuserės vaidmenį spektaklyje atliko Jolanta Dapkūnaitė. Paskutinėse scenose ji man net fiziškai priminė Pinčiuką iš filmo.

Dažnai spektakliai, kurie pastatyti pagal klasikines pjeses, rekomenduojami pamatyti moksleiviams. Jaunimas dabar nėra labai entuziastingas knygų skaitytojas, todėl spektakliai jiems atstoja (ar papildo) pjeses, romanus, kitus kūrinius, kuriuos reikia perskaityti pagal mokyklos programą. Bet čia ne tas atvejis. Spektaklyje moksleiviai nelabai ras Kazio Borutos, „Baltaragio malūno“ siužetą teks vis tiek skaityti. Be to, spektaklis turi N-16 ženklą, tad tinka tik gimnazistams.

Tai kam, po galais, galima būtų rekomenduoti „Velnio nuotaką“? Hm, galbūt naujų teatro formų gerbėjams, mėgstantiems savitas interpretacijas ir provokacijas scenoje.

Nežiūrint to, kad pamatytus spektaklius aprašau, vis dar pasitaiko, kad kažkur perskaičiusi ar išgirdusi vieną ar kitą spektaklio pavadinimą, suglumstu – mačiau aš jį ar ne. Aišku, jeigu kyla toks klausimas, tai yra ženklas, jog spektaklis manęs nepasiekė, nesvarbu, kad aš jį mačiau. „Velnio nuotaka“ irgi galėtų būti būtent tokia. Tačiau kadangi turi iki skausmo pažįstamą pavadinimą, tikiuosi, kad jis padės prisiminti spektaklį. Tai kaip čia išeina? Keičiu pirmoje pastraipoje išsakytą nuomonę, kad pavadinimas netikslus. Tikslus, strategiškai taikliai sugalvotas. ir tai, mano akimis, vienas didžiausių šio spektaklio privalumų.

***

Režisierius Naubertas Jasinskas.

Premjera 2025 m. lapkričio 13 d.

Išsamiau – ČIA.

Adania Shibli. MENKA DETALĖ

Žymos

, , , , ,

Valstybiniame Jaunimo teatre rodomas Adomo Juškos režisuotas spektaklis „Menka detalė“ pagal palestiniečių rašytojos Adanios Shibli knygą nebuvo mano planuose. Perskaičiusi jo anonsą, kad spektaklis pasakoja apie 1949 metais Izraelio karių išprievartautą ir nužudytą palestinietę ir po daug metų šią istoriją narpliojančią moterį, nusprendžiau, kad politinio teatro nenoriu. Smurto, politikos, karo ir karo nusikaltimų temų šiandien tiek apstu žiniasklaidoje ir viešojoje erdvėje, kad dar vieno seanso teatre patirti nenoriu. Ačiū, ne.

Visgi „niekada nesakyk niekada“. Kartais išaušta tokių rytų, kai atsikeliu ir jaučiu, kad šiandien trūks plyš vakare turiu atsidurti teatre. Taip ir nutiko. Repertuare tąryt radau tik vieną nematytą spektaklį. Ir tai buvo režisieriaus Adomo Juškos režisuotas spektaklis „Menka detalė“. Bilietas buvo nebrangus, noras pabūti teatre didelis, tad į darbą išėjau su bilietu vakaro seansui.

Spektaklio anonse buvęs prierašas, kad spektaklis rodomas mažesnėje Jaunimo teatro salėje (ir kad nebus sėdimų vietų!) nežadėjo nieko gero. Turiu prastų patyrimų su šia sale. Paskutiniu metu ką joje mačiau, tebuvo veltui sugaištas laikas ir teatro dievams paaukoti pinigai už bilietus.

Spektaklis trumpas, vienos dalies, truko vos pusantros valandos. Žiūrovai salėje išsibarstę kas kaip: tai pasieniais, ant žemės, tai ant kėdžių. Buvo ir prastovėjusių visą laiką. Vaidinimas vyksta visame salės plote, todėl atsisėdus salės kampe man nepavyko kokybiškai matyti veiksmo. Kai ką mačiau, kai ką tik girdėjau…

Didžiausias spektaklio privalumas – pagrindinio vaidmens atlikėja Viktorija Kuodytė. Ji yra tokia talentinga ir paveiki aktorė, kad ateičiau į monospektaklį, kur ji skaitytų telefonų knygą…

Spektaklis labai dokumentiškai atvaizduoja A.Shibli knygą – skaitomos tikslios ištraukos ir monologai iš knygos. Beje, pasiėmiau po spektaklio knygą iš bibliotekos, bet įveikusi kokį trečdalį, grąžinau atgal. Priežastis ta pati, kurią aprašiau pirmoje šio įrašo pastraipoje.

„Menka detalė“ tikrai patiks Palestinos aktyvistams Lietuvoje. Jaunuoliams ir jaunuolėms, kurie Izraelio ir Palestinos konflikte neretai turi kitą nuomonę, nei jų tėvai ar seneliai. Viename režisieriaus Juškos interviu, kuris buvo publikuotas prieš premjerą, perskaičiau jo mintį, kad esą lietuviai dažnai užjaučia Ukrainoje žuvusius civilius, bet kai bomba nukrenta Palestinoje, reakcijos ir užuojautos nėra. Nesutinku. Seku instagrame kelis (jaunus) žmones, kurie aistringai palaiko Palestiną, bet anei karto nėra išreiškę palaikymo su ruskių orda kariaujančiai Ukrainai.

Režisūriškai, atsiribojant nuo temos, spektaklis kažkuo panašus į kitus režisieriaus Adomo Juškos darbus. Režisierius turi savitą braižą, kuriame įžvelgiu jo mokytojo Eimunto Nekrošiaus kūrybos atspindžių. Tai – simboliai, išraiškingos detalės, nutylėjimai, pauzės.

Beje, Adomas Juška 2025 metais gavo Auksinį scenos kryžių kaip geriausias metų režisierius už spektaklio „Priešinimosi melancholija“ režisūrą (Juozo Miltinio dramos teatras).

***

Režisierius Adomas Juška

Premjera 2025-11-25

Išsamiau apie spektaklį: www.jaunimoteatras.lt

Aleksandr Špilevoj. SALA, KURIOS NĖRA

Žymos

, , , , , ,

Apsilankymas šiame spektaklyje man tapo tikru nuotykiu. Ilgu tokiu. Išsitęsusiu kone pusmetį.

Vilniaus knygų mugėje Muzikos salėje stendą turėjo Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras. Buvau girdėjusi apie kultiniu tapusį jų spektaklį „Sala, kurios nėra“ (režisierius ir dramaturgas A. Špilevoj), tad pasiteiravau, kada būtų bilietų į jį. Stende dirbantis vadybininkas paaiškino, jog bilietai į šį spektaklį išperkami per valandą ar dvi vos pasirodę. Be to, spektaklis rodomas tik darbo dienomis (pašnekovas minėjo lyg orkestro priežastį), todėl atvažiuoti iš Vilniaus į Panevėžį savaitgalį šansų nėra. Pamatęs mano susidomėjimą spektakliu, teatro darbuotojas pasiūlė išeitį: šis spektaklis bus rodomas birželio 3 dieną, prekyba bilietais dar oficialiai nepaskelbta, bet nuėjus su slaptažodžiu į bilietais prekiaujantį stendą galėsiu nusipirkti. Taip ir padariau. O kitą dieną darbe parašiau atostogų prašymą vienai dienai – birželio 3-ajai, kad galėčiau pamatyti „Sala, kurios nėra“.

Spektaklis prasideda vos atėjus į teatrą ir nusipirkus programėlę (būtinai pavartykite, labai įspūdinga!), vėliau teatro fojė suvaidinama linksmybių mizanscena su vynu, kurio paragauti tenka ir arčiausiai esantiems žiūrovams. Beje, spektaklis baigiasi irgi savotišku „spektakliu”, kuomet plojantys žiūrovai taip ir nesulaukia išeinančių nusilenkti aktorių. Šito paaiškinimas yra pačiame spektaklyje, nespoilinsiu.

Spektaklis dviejų dalių, trunka beveik keturias valandas. Jis pasakoja apie režisierių Juozą Miltinį (1907–1994) ir jo teatro pradžią Panevėžyje. Viso spektaklio metu groja Panevėžio muzikinio teatro orkestras, bet ne mažiau darniai savo vaidmenis „groja“ ir aktoriai, vaidinantys Juozą Miltinį jaunystėje ir senatvėje, taip pat jo pirmosios trupės aktorius – Donatą Banionį, Vaclovą Blėdį, Eugeniją Šulgaitę, Reginą Zdanavičiūtę, Bronių Babkauską, Gediminą Karką. Šį vakarą mačiau geriausią iki šiol mano matytą Lauryno Jurgelio vaidmenį. Jis vaidino Juozą Miltinį. Paskutinių dienų Maestro vaidino Albinas Kėleris.

Legendinis Panevėžio dramos teatro režisierius Juozas Miltinis spektaklyje parodytas iš skirtingų pusių. Čia jis ir genijus, ir despotas. Ir prisitaikėlis, ir maištautojas. Režisierius subtiliai atskleidė Juozo Miltinio pasaulėžiūrą ir režisūros filosofiją, parodė santykius su aktoriais ir teatro darbą stebinčiais politiniais funkcionieriais.

Šalia teatro pastato pastatytas paminklas Juozui Miltiniui, bet manau, kad šis spektaklis yra dar vienas, nematerialus, paminklas jam ir jo sukurtam teatrui.

Panevėžiui pasisekė, jog jis turi „Miltinio legendą“. Ir kad į spektaklius čia atvažiuoja žiūrovai iš visos Lietuvos, net jei jiems dėl to tenka pasiimti atostogų.

Iš kiekvieno (gerai, gerai – beveik) spektaklio išsinešu tam tikrą frazę ar mintį. Tai iš Panevėžio parsivežiau paskutinę spektaklyje ištartą frazę. Sako, kad tai buvo vieni paskutiniųjų ištartų režisieriaus žodžių.

„Mirti nebijau, bet nemėgstu… teatras tęsiasi“.

Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre buvau pirmą kartą. Įspūdžiai puikūs: teatras labai patogioje vietoje, čia pat Senvagė, kur galima pasivaikščioti, kavinės, Stasio muziejus ir kitos miesto įžymybės. Spektaklio metu salėje buvo nepriekaištingas vėdinimas ir labai patogios kėdės. Tiesa, fojė vakaro saulė prišildė taip, kad gal ir iki kokių +35 įkaito, nematavau, nes grįžau į vėsią salę ir pralaukiau pertrauką ten.

***

Rež. A. Špilevoj „Sala, kurios nėra“

Premjera 2022 m. gruodžio 3 d.

Daugiau apie spektaklį: www.miltinioteatras.lt

Alfred de Musset. FANTAZIJUS

Žymos

, , , , , ,

Vienos dalies filosofinė komedija. Tiesą sakant, perskaičius tokį anonsą, mintys skyla pusiau: komedija – gerai. Praleisiu vakarą be įsipareigojimų. Viena dalis – irgi labai gerai. Grįšiu su troleibusu, neprireiks Bolto. Kita vertus – filosofinė komedija. Ar nebus taip, kad nesuprasiu ničnieko? (Nemeluosiu, VMT salėje esu turėjusi kelis tokius vakarus, iš kurių išėjusi jaučiausi lyg kinų kalbos pamokose pabuvusi – nesupratau, nei ką sakė, nei ką norėjo pasakyt).

Spektaklį Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre režisavo Gabrielė Tuminaitė, o premjera įvyko 2017 metais. Pagrindinį Fantazijaus vaidmenį atlieka Martynas Nedzinskas arba Tomas Rinkūnas. Man vakar „iškrito“ Martynas. Tarp kitko, Nacionalinis operos ir baleto teatras visada iš anksto nurodo, kas jų pastatyme tą vakarą bus scenoje. Dramos teatrai netaiko šios praktikos, ir jei vaidmenį pasikeisdami atlieka keli aktoriai, tikrąjį pamatysi jau atėjęs į spektaklį. Yra kur tobulėti teatrams.

Dar toks nesuplanuotas sutapimas vakar nutiko. Prieš spektaklį buvau „Skalvijoje“, nes kamšau išsilavinimo spragas ir noriu pamatyti visus filmus, šių metų „Sidabrinių gervių“ nominantus. Žiūrėjau Vytauto Katkaus „Svečią“, kuriame vieną pagrindinių vaidmenų kuria Arvydas Dapšys. O spektaklyje „Fantazijus“ karalių tėvą irgi vaidina Arvydas Dapšys! Tai, galima sakyt, vakar pusė dienos praleidau su Arvydu Dapšiu. Ir, beje, abu savo vaidmenis jis atliko puikiai. Pagarba.

Keli žodžiai apie Alfred de Musset (1810–1857). Gimė Paryžiuje, jaunystėje įstojo į romantikų būrelį, rašė ne tik dramas, bet ir poemas. Buvo Prancūzijos vidaus reikalų ministerijos bibliotekininkas, prieš tai pabandęs pasimatuoti mediko profesiją. Visose jo biografijose minimas meilės romanas su rašytoja George Sand. Mirė nuo širdies nepakankamumo ir alkoholizmo. Dramą „Fantazijus“ parašė 1834 metais. Fantazijus – prasiskolinęs, bravūriškas, nuobodžiaujantis plevėsa, kuris kalba tai, ką nori, o ne ką reikia. Kaip dabar madinga sakyti, „nepritapęs visuomenėje“.

Pats spektaklis šiek tiek primena pasaką: Bavarijos karalius rengiasi ištekinti dukrą Elžbietą (aktorė Miglė Polikevičiūtė) už Mantujos princo (aktorius Daumantas Ciunis), kuris turi tuoj, tuoj atvykti į rūmus. Tuo metu princesė gedi mirusio rūmų juokdario, kurį mylėjo. Avykstantis princas nutaria pajuokauti ir susikeičia rūbais su savo bičiuliu Marinoniu (aktorius Tomas Stirna). Tuo pat metu rūmų juokdario drabužiais persirengia ir Fantazijus, nusprendęs paįvairinti savo „nuobodų“ gyvenimą.

Spektaklio trukmė – pusantros valandos be pertraukos. Vakarą praleidau puikiai, jam pasibaigus plojau nuoširdžiai, o ne tik tam, kad „reikia“. Tik labai nervino pora iš dešinės. Pirmą kartą susiduriu su atveju, kai spektaklio metu žiūrovai (tiksliau, žiūrovė, mergina) nuolat komentavo veiksmą savo palydovui. „Ką jis pasakė?“, „Tu matai, jis persirengė..“, „O ji žino, su kuo kalba?..“ ir taip toliau. Laimė, į nesibaigiančių savo damos replikų lietų kaimynas reagavo galvos linktelėjimu arba trumpu „Aha“. Garbės žodis, dar taip buvau nemačiusi. Gal spektaklio programėlėse verta raudonai paboldinti tekstą, kad spektaklio metu nesinaudojama mobiliaisiais ir nekalbama? Retorinis klausimas. Tikiuosi šios poros daugiau nesutikti teatre.

Na, ir pabaigoje – apie didžiausią spektaklio bonusą. Visas pusantros valandos spektaklyje skambėjo grupės „Kabloonak“ gyvai atliekama muzika ir dainos. Buvo visiškas malonumas ausims! Ačiū.

***

Režisierė Gabrielė Tuminaitė

Premjera 2017 m. balandžio 12 d.

Išsamiau apie spektaklį: www.vmt.lt

Toves Ditlevsen romano „Veidai“ motyvais. TRUKDIS

Žymos

, , , , , ,

Režisierius Justinas Vinciūnas praėjusiais metais gavo Auksinį scenos kryžių kaip pradedantysis menininkas. Visada galvoju apie tuos jaunus žmones, kuriems ant kaklo iškilmingai užkabinamas kryžius – ar tai jiems būna paskata kurti dar ir dar labiau? O gal kryžius kartais tampa tikru žemyn gramzdinančiu „kryžiumi ant kaklo“?

Spektaklis „Trukdis“ sukurtas pagal danų rašytojos Toves Ditlevsen (1917–1976) knygą „Veidai“. Joje nagrinėjamos rašytojai būdingos psichinės sveikatos, moters vaidmens visuomenėje, meninės saviraiškos temos. Be abejo, „Veiduose“ galima įžvelgti pačios Toves biografijos ir pasaulėžiūros motyvų.

Neskaičiau šios knygos, tačiau įspūdį paliko skaityta kita Toves Ditlevsen knyga – autobiografinė „Kopenhagos trilogija“ (2022, „Tyto alba“). Joje Tove pasakoja apie save, vieną žinomiausių XX amžiaus Danijos rašytojų. Tove Danijoje išgarsėjo dar būdama paaugle, o iš viso parašė daugiau kaip 30 poezijos knygų, romanų, apsakymų ir atsiminimų. Dauguma jos knygų ir tekstų yra autobiografiški.  „Kopenhagos trilogijoje“ rašytoja pasakoja apie savo vaikystę, jaunystę, brandą, atvirai kalba ir apie priklausomybės temas.

Spektaklyje „Trukdis“ pasakojama apie praeityje žinomą rašytoją Lisę Mundus (aktorė Dovilė Šilkaitytė), kuri jau kuris laikas nieko nerašo. Velniškai vieniša moteris, nors ir gyvena su vyru (aktorius Tomas Stirna) ir ją garbinančia sekretore  Gite (aktorė Indrė Patkauskaitė). Šalia taip pat yra draugė, psichologė Nadia (aktorė Jūratė Brogaitė). Dar yra vienas personažas spektaklyje – nykštukas (aktorius Daumantas Ciunis). Jis, man rodos, yra vienintelis, kuris iš tiesų MATO ir SUPRANTA heroję, jos jausmus. Spektaklio pradžioje nykštukas imasi pasakotojo vaidmens ir paprašo vaidinančius aktorius pristatyti savo personažus.

Jau pirmomis veiksmo minutėmis paaiškėja, kad rašytoja gyvenimą baigs savižudybe. Toks štai režisieriaus sprendimas. Atsisėdi žiūrėti spektaklio ir penktą minutę žinai, kad po dviejų valandų spektaklis baigsis savižudybe. Praktiškai galima eiti namo. Bet gi ne. Spektaklis tik prasideda. Taigi, belieka žiūrėti ir bandyti išsiaiškinti, kodėl ir kaip pagrindinė herojė atėjo iki tokio sprendimo. Ar šalia buvę žmonės galėjo jai kažkuo padėti? Kuo galėtum padėti tu, jeigu tavo artimasis užsimintų, kad nenori gyventi ir bandytų atimti sau gyvybę? Aš asmeniškai taip ir neradau atsakymų į šiuos klausimus. Nors pripažįstu – Dovilė Šilkaitytė tobulai atliko savo vaidmenį. Sėdėjau arti scenos, tad mačiau kiekvieną jos veido raumens trūktelėjimą, rankų mostų virpėjimą…

Pasakojimas scenoje nėra vientisas, o labiau fragmentiškas: viename epizode sužinome, kad padėjėja Gitė tampa rašytojos vyro meiluže dėl to, kad „nori padėti“ Lisei, kitas epizodas – jau iš psichiatrinės ligoninės, kurioje gydosi Lisė, o daktaru tapęs jos vyras.

Dideliu netikėtumu man tapo spektaklio pertrauka. Skaičiau, jog spektaklio trukmė 2 valandos, tad nesitikėjau, kad po 40 minučių veiksmo bus paskelbta pertrauka. Antras veiksmas po pertraukos truko apie 50 minučių. Tad taip ir likau nesupratusi, kodėl tokiam trumpam spektakliui prireikė pertraukos. Tikėjausi vientiso veiksmo. Pertrauka akivaizdžiai numušė spektaklio ritmą ir išblaškė mintį.

Darau prielaidą, kad psichikos sveikatos, moters menininkės temos turėtų dominti jauną auditoriją. Man spektaklis asmeniškai pasirodė toks pilkai liūdnas, depresyvus it cepelininis Lietuvos dangus. Turėčiau laaaabai ilgai pagalvoti, kam galėčiau jį rekomenduoti. Jei surasiu, kam, papildysiu įrašą. O kol kas dedu tašką.

P.S. Papildoma informacija iš spektaklio anonso:
N-16: spektaklyje kalbama suicidinėmis temomis. Spektaklyje naudojamos aktyviai mirksinčios šviesos.

***

Režisierius Justinas Vinciūnas
Premjera: 2026 03 19
Išsamiau apie spektaklį: https://www.vmt.lt/spektakliai/trukdis

Rimantas Kmita. ŠOK, EDITA, ŠOK

Žymos

, , , ,

Kai pirkau bilietą į Valstybinio Šiaulių dramos teatro spektaklį „Šok, Edita, šok“ (režisierė Eglė Vertelytė) dar nebuvo įvykę 2026 metų „Auksiniai scenos kryžiai“. Būtent juose aktorė Vaidilė Juozaitytė gavo pagrindinį apdovanojimą už geriausią moters vaidmenį, o Rimantas Kmita buvo nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“ už spektaklio dramaturgiją.

Verta paminėti ir tai, kad tai pirmasis režisierės Eglės Vertelytės darbas teatre. Iki šiol ji buvo žinoma kino režisierė, taip pat filmo „Pietinia kronikas“ scenarijaus autorė.

Rimanto Kmitos knyga „Editas kompleksas“ nėra „Pietinia kronikas“ tęsinys. Tai tarsi kamieno atšaka, kurioje pasakojama vienos iš „Pietinia kronikas“ veikėjų – Editos – istorija.

Npriklausomybės pradžia, Šiauliai. Dirbanti vaizdo kasečių nuomos salone ir savo 18-ojo gimtadienio laukianti Edita turi lakią vaizduotę. Todėl aiškiai žino, kad Raimis ją myli ir jai skirtas. Jie yra ir bus kartu. Aišku, to nežino pats Raimis, bet čia tokia smulkmena.

Neegzistuojančios meilės istorija scenoje vystoma tarsi kine: kadras keičia kadrą, tam padeda ir scenoje įkurdintas didžiulis televizoriaus ekranas. Faktiškai spektaklis yra monospektaklis, teoriškai vaidina du aktoriai. Raimis (aktorius Tautvydas Galkauskas) spektaklyje taip ir neprataria nei žodžio, tačiau puikiai iliustruoja Editos sapnus, vizijas, užpildo joje esančią tuštumą.

Spektaklyje apstu artefaktų iš 90-ųjų laikmečio, tai – filmai, dainos, apranga ir kitos detalės, kurių taip sodriai buvo filme „Pietinia kronikas“ . Ir, aišku, šiaulietiškos tarmės, kuri man, dzūkei, per daug nerėžė ausies.

Valstybinis Šiaulių dramos teatras savo interneto svetainėje šio spektaklio žanrą pristato kaip „dramedija“. Suprask – drama + komedija. Sakyčiau, kad visai taikliai. Išties spektaklyje buvo daug Editos dramų ir švelnaus humoro.

Šiek tiek nustebau, kad Vilniuje gastrolėse spektaklis buvo parodytas tik vieną kartą. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Naujoji salė buvo pilna. Manyčiau, kad tikrai būtų išpirktas ir antras pasirodymas, jei toks būtų suplanuotas.

Beje, kalbant apie tą Naująją salę, tai turėjau nuotykių. Kas skaitote mano įrašus, žinote, kad perku bilietus dažniausiai pirmoje-antroje eilėse. Šįkart gal per vėlai pamačiau spektaklio reklamą, tad buvo bilietų tik aukštai, nusipirkau 14 eilėje. Įeinu į salę, kaip visada, lipu aukštyn, ties dvylikta eile STOP, siena. Teko išeiti iš salės ir ieškoti kito įėjimo. O jis – kitame aukšte! Žodžiu, pasiblaškiau šen bei ten, kol pagaliau atsisėdau.

Spektaklio trukmė – 1 val. 40 min.

Ai, dar krito į akis tai, kad spektaklyje buvo labai daug įvairaus amžiaus žmonių. Gal net svarstyklės labiau į jaunimo pusę šįkart nusvėrė.

Vienas mėgstamiausių mano užsiėmimų yra einant link rūbinės pasiklausyti žmonių įspūdžių (todėl į spektaklius 99 proc. einu viena). Šįkart „medžioklė“ nusisekė pusėtinai, nugirdau nedaug – kokių 70-ies metų senjorė savo draugei mestelėjo, kad „spektaklis buvo apie viską ir apie nieką“. Nesąmonė. Jis buvo net labai „apie tai!”

***

Režisierė Eglė Vertelytė

Premjera  2025 m. birželio 5, 6 d.

Daugiau apie spektaklį:  https://siauliuteatras.lt/22/sok-edita-sok-e12

Karolis Kaupinis. LIETUVIŲ MIRTIES PRANEŠIMAI. VIENO SPEKTAKLIO ISTORIJA

Žymos

, , , , ,

Karolis Kaupinis, tapęs vienu iš Kultūros protesto veidų Lietuvoje ir mitinguose sakantis bene paveikiausias kalbas, iki šiol buvo žinomas kaip kino režisierius. 2026-ieji metai prasidėjo su jo kino premjera „Badautojų namelis“. Ėjau šio filmo žiūrėti iš dalies todėl, kad jis „čia to Kaupinio“. Tikrai ne visas lietuviškas premjeras žiūriu kino salėse, kartais lukteliu metus-dvejus, kol pasirodo televizijoje.

Tai, kad gims ir pirmasis Karolio Kaupinio spektaklis, buvo galima nujausti 2024 metų rudenį, kai vyko festivalis „Versmė“. Tada Lietuvos nacionaliniame dramos teatre perskaityta jo pjesė „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ išsiskyrė iš kitų. Ir taip, praėjo mažiau kaip dveji metai, kai afišose pasirodė spektaklio anonsas, kviečiantis į teatro Didžiąją salę.

Rinkausi keturių valandų spektaklį pamatyti būtent sekmadienį, nes tai vienintelė diena per savaitę, kada jis prasideda 16 val. ir baigiasi dar normaliu laiku. Pradėti žiūrėti spektaklį 19 ir baigti 23 val. neturiu jokio ūpo.

Labai ironiška, bet kai stotelėje laukiau troleibuso, kuris mane nuveš į teatrą, atvažiavo antrukas su didžiule reklama troleibuso priekyje ir šonuose „TOTALI DRAMA“. Net krūptelėjau, negi į spektaklį veš jį reklamuojantis troleibusas?! Aišku, kad ne, tai buvo naujo filmo anonsas. Bet kažkaip tas reklaminis šūkis užsifiksavo galvoje ir kelis kartus spektaklio metu pagavau save galvojant: „O tai čia jau totali drama vyksta ar tiesiog drama, kada gi bus tikroji totali drama, o gal jos nebus?“.

Nepažįstu režisieriaus, bet iš viešos erdvės susidariau apie jį įspūdį kaip apie jautrų, gilų, mąslų žmogų. Šie trys paryškinti žodžiai ir yra svarbiausias mano įspūdis apie pamatytą spektaklį „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“. Jeigu reiktų trumpai.

Jeigu reiktų ilgiau, tai scenoje džiugino ne tik scenografės ir kostiumų dailininkės Paulės Boculaitės darbas, bet ir aktorių kolektyvas. išvardinsiu visus: Vaidotas Martinaitis, Juozas Budraitis, Marius Čižauskas, Dainius Gavenonis, Šarūnas Rapolas Meliešius, Rasa Samuolytė, Nelė Savičenko, Aistė Zabotkaitė, Daiva Stubraitė. Dar vaidina Vaidilė Juozaitytė, bet tą dieną, kai aš buvau, buvo Aistės Zabotkaitės pamaina.

Pirmas sukrėtęs dalykas spektaklyje buvo žinia, kad Dainius Gavenonis išsiskyrė su Rasa Samuolyte dėl Aistės Zabotkaitės. Kadangi spektaklyje buvo daug asmeninių detalių iš aktorių gyvenimo ir darbo, nesugebėjau atskirti, ar šita info yra tikra, ar dramaturgo išgalvota. (Pertraukos metu puoliau guglinti, bet neradau jokio delfio straipsnio, tai gal visgi tai tik spektakliui sukurptas „faktas“).

Visas spektaklis sudalintas į skirtingas scenas, kurios turi savo temas – pragaras, skaistykla, mirtis ir kt. Vienos labiau įsiminė, kitos – mažiau, dar trečios gal buvo ir perteklinės. Spektaklį vienija meilės, vilties ir mirties motyvai. Labai daug poteksčių pateikia vaizdo projekcijos. Daugumą teatro kūrėjų, kritikų, žurnalistų, kalbėjusių iš archyvinių įrašų, pažinau, bet tikrai ne visus. Jeigu spektaklyje būtų buvusi mano gimnazistė dukra, manau, kad ji iš vaizdo įrašų žinotų vieną-kitą. Įdomu, kaip spektaklis atrodo jauniems žmonėms arba tiems, kurie nelabai domisi teatru ir Koršunovo neatskiria nuo Nekrošiaus.

Pačios spektaklio pabaigos nepamačiau, nes teko išeiti iš salės. Buvo scena su polineuropatija sergančia aktore Daiva Stubraite. Kalbant jai stigo oro, matėsi, kiek pastangų kainuoja šis nusifilmavimas spektakliui. Taip įsijaučiau, kad man pačiai ėmė stigti oro, pajutau, kaip į galvą atslenka tamsa ir tuoj nualpsiu. Susikaupiau ir spėjau išeiti iš salės.

Man dar taip nėra buvę, pirmas kartas. Tikrai nekaltinu neseniai rekonstrukciją turėjusio teatro ventiliavimo ir kondicionavimo sistemų. Ne jos čia kaltos. Spektaklis.

Tai šis mano įspūdis be pabaigos. Liko nepamatytų 20 spektaklio minučių. Teks sugrįžti.

***

Režisierius Karolis Kaupinis

Išsamiau apie spektaklį – www.teatras.lt

Premjera 2026-04-10

BĖGŪNĖ. Monospektaklis pagal Olgos Tokarczuk romaną „Bėgūnai“

Žymos

, , , , ,

Jaunimo teatro spektaklis „Bėgūnė“ (režisierius Jonas Kuprevičius) sukurtas pagal lenkų rašytojos, 2018-ųjų metų Nobelio literatūros premijos laureatės, Olgos Tokarczuk knygą „Bėgūnai“. Lietuviškai išleista 2019 metais. Panašiai tokiu metu ją ir skaičiau. Pamenu, kad buvo nelengvai skaitoma, sudaryta iš pabirų atskirų vaizdų, tačiau turinti vienijantį motyvą – pabėgimo, išėjimo, išnykimo. Įsiminė knygos kalba – nepaviršutiniška, intelektuali. Vėliau bandžiau skaityti kitas Tokarczuk knygas, bet jau nesėkmingai. Kažko neįveikiau ir grąžinau nebaigtą skaityti į biblioteką, kažką įveikiau, bet dabar net knygos pavadinimo nepasakyčiau.

Monospektaklis „Bėgūnė“ su aktore Aldona Vilutyte Jaunimo teatre pastatytas 2024 metais. Kelis kartus anksčiau taikiausi nueiti į jį, bet vis nerasdavau bilietų. Nekeista – spektaklis rodomas mažutėje teatro salėje „99″. Šįkart pavyko nusipirkti bilietą į 16 val. rodymą. Tą dieną buvo numatyti du spektakliai – 16 ir 18.30 val. Spektaklio trukmė – 1 valanda.

Kelis kartus esu buvusi A.Vilutytės viešojo kalbėjimo mokymuose, todėl žiūrėdama spektaklį jaučiausi, lyg dalyvaudama dar vienoje jos paskaitoje. Labai gražus balso tembras, taisyklingas kirčiavimas ir tartis. Loginės pauzės sakinio vidury ar pabaigoje – šia prasme viskas buvo tobula. Ir pati spektaklio herojė man pasirodė tokia be trūkumų, kažkokia tobula ir… be spalvų. Nors aktorė (=veikėja) akcentavo, kad jai svarbiausia gyvenime yra judėjimas, bėgimas, ėjimas ir jokiu būdu ne stovėjimas ar įsižeminimas, patikėti tuo nepavyko. Aktorės išorinis ramumas, patikimumas nederėjo su tuo, kas buvo norima pasakyti.

Vienu metu spektaklyje užsimerkiau ir pabandžiau įsivaizduoti, koks iš tiesų aktorės tipažas tiktų „Bėgūnės“ vaidmeniui. Mintyse įsivaizdavau labiau nerimastingą, nervingą, netobulą aktorę. Tegul ne taip gražiai artikuliuojančią, bet tokią, kurią matant scenoje patikėčiau, kad jai norisi bėgti, o ne sėdėti patogiame krėsle.


Monospektakliui iš knygos buvo pasirinktos nuasmenintos, apibendrinančios vietos. Konkrečių detalių ir aplinkybių įvardijimo man pritrūko. Nes dabar mačiau (labiau girdėjau) tiesiog dailų valandos monologą, o įdomiausios vietos buvo ekrane rodyti vaizdo įrašai.

Nieko negalėjau su savimi padaryti, kad spektakliui dar neįpusėjus ėmiau laukti, kada jis baigsis ir mintyse strategavau, kur arčiausiai teatro yra viena tinklinė kosmetikos parduotuvė. Sinoptikai sako, kad pašals iki -30. Reikia apsauginiu veido kremu nuo šalčio pasirūpint.

Ai, dar toks įdomesnis momentas: išeidama ant teatro sienos pamačiau reklamą – vasario pabaigoje Jaunimo teatre nusimato premjera pagal Aristofano komedijas, režisierius – Jonas Allunan. Mhh, galvoju, negirdėtas, pavardė gal kokį suomį, švedą primena. Grįžusi namo „guglinu“ ir randu info, kad Jonas Allunan Jaunimo teatre 2024 m. pastatė „Bėgūnę“ Bet aš gi šiandien mačiau „Bėgūnę“ ir aiškiai žinau, kad jos režisierius yra Jonas Kuprevičius. Detektyvas, kurį greitai išrišti padėjo Vakar buvau teatre feisbuko paskyros žmonės – ČIA.

***

„Bėgūnė“, rež. Jonas Kuprevičius

premjera: 2024-04-19

Išsamiau: www.jaunimoteatras.lt

LIETUVIŠKOS VĖLINĖS pagal A. Mickevičių

Žymos

, , , , ,

Nebuvau iki šiol teatre mačiusi jokio spektaklio pagal A.Mickevičiaus kūrybą. Nesu tikra, ar išvis toks buvo per paskutiniuosius keliolika metų Lietuvoje.

Bilietus į Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklį „Lietuviškos Vėlinės“ pagal A.Mickevičiaus „Vėlines“ (rež. J. Skrzywanek, Lenkija) nusipirkau gerokai anksčiau, negu kilo šaršalas dėl jo. Pirkau, nes suviliojo Mickevičiaus pavardė, režisierius iš Krokuvos (pirkdama bilietą buvau ką tik grįžusi iš atostogų Krokuvoje:), be to, visada smagu rasti progą atvažiuoti į Kauną ir apsilankyti jaukiame teatre Laisvės alėjoje. Prieš tai suvalgius pyragiuką senojoje Spurginėje šalia teatro.

Parodžius pirmuosius premjerinius rodymus, kilo pasipiktinimo banga dėl lietuvių ir lietuvybės vaizdavimo spektaklyje. Ar trispalvės deginimas scenoje nėra nusikaltimas? Kodėl brutaliai nutraukiamas himno giedojimas?

Toliau pateiksiu lietuviškų portalų antraštes apie šį spektaklį:

„Kaune rodytas spektaklis sukėlė uraganą socialiniuose tinkluose – sureagavo ir režisierius.“ /15min./

„Sudeginta trispalvė ir nutrauktas himnas: spektaklio premjera Kaune virto diskusijų audra.“ /LRT/

„Spektaklyje to pamatyti tikrai nesitikėjo: ne tik sudeginta vėliava ir šleikštulį keliančios scenos.“ /Tv3.lt/

Naujam spektakliui tokios antraštės yra puiki reklama. Pagalvokit, kiek reiktų pinigų išleisti, kad apie tave reportažus kurtų „Panorama“ ir rašytų pagrindiniai portalai?..

Kilusį nepasitenkinimą pakomentavo režisierius, sakydamas, kad jo darbe nėra nepagarbos ar niekinimo, atvirkščiai, šis spektaklis yra jo pagarbos Lietuvai ženklas. Trumpa ištrauka iš komentaro: „Kaip skelbėme teatro svetainėje, programėlėje ir interviu prieš premjerą, spektaklyje yra scenų, galinčių sukelti stiprių emocijų. Manau, kad tokia ir yra teatro esmė, – leisti žiūrovui saugioje aplinkoje susidurti su savo didžiausiomis baimėmis“.

Esu mačiusi spektaklių, kurie buvo ir labiau provokuojantys, ir labiau šokiruojantys. „Lietuviškos vėlinės“ nepatektų į mano asmeninį labiausiai šokiruojančių spektaklių „top’ą“. Bet pripažįstu, kad keliose vietose jis tikrai šiek tiek supurtė.

Pasirinktos rodyti temos labai skirtingos – sovietų okupacija, holokaustas, baudžiava, šiuolaikiniai jaunų žmonių pavojai skaitmeninėje eroje. Visus šiuos spektaklio epizodus vienija nusikaltimo, nuodėmės, kaltės, baimės, mirties temos. Spektaklį įrėmina dvi įsiminusios scenos: pati pirmoji, kai žiūrovai pakviečiami atsistoti ir giedoti Lietuvos himną. Ir paskutinioji, kai visi mes, salėje sėdintys žiūrovai, pavadinami lavonais.

Spektaklis trunka be pertraukos dvi valandas ir yra vienas trumpesnių matytų paskutiniu metu.

Adomo Mickevičiaus tiesiogine žodžio prasme spektaklyje nėra likę labai daug. Gal ir gerai. Nes, manyčiau, jau vien matyti jo pavardę afišoje reiškia, kad salės tikrai nesusirinks pilnos. Kas šiais laikais gali norėti savo noru eiti į gerokai pamiršto, nelabai aktualaus ir patrauklaus (ir dar poeto!) kūrinio ekranizaciją. Šis spektaklis puikiai iliustruoja posakį „Nespręsk apie knygą iš jo viršelio“. Jei spektaklio pavadinimas signalizuoja, kad bus „kažkas iš senovės, kažkas neįdomaus ir nuobodaus“, ateik ir leisk būti nustebinamas.

Specialiai nerašau apie aktorius. Negaliu išskirti nei vieno, man jie šįkart visi pasirodė labiau kaip darnus choras, atskleidžiantis režisieriaus sumanymus.

Atskiro padėkos žodžio nusipelno teatras, kuris sekmadieniais savo vakarinius spektaklius rodo ankstesniu laiku. Šįkart jis prasidėjo 15 val., o baigėsi 17 val. Labai patogu atvažiuojantiems iš kitų miestų, tokiems kaip aš. Ačiū.

Prieš spektaklį teatro kavinukėje spėjau išgerti kavos ir suvalgyti šiaip sau skonio pasitaikiusį pasiflorų pyragą. Besidairydama mačiau žmonių, atvažiavusių spektaklio pamatyti iš Panevėžio, Vilniaus. Labai nemažai žiūrovų buvo garbaus amžiaus. Įdomu būtų išgirsti, kokie jų įspūdžiai po tų dviejų valandų teatre.

Rašydama savo įspūdį, prisipažįstu, neskaičiau nei vieno teatro kritiko atsiliepimo apie šį spektaklį. Ir neplanuoju. Turiu įtarimą, kad apie šį spektaklį kiekvienas atėjusysis turės skirtingą nuomonę. Linkiu ir jums susidaryti savąją.

Kam rekomenduoju? Dažnai einantiems į teatrą, nemėgstantiems ilgesnių kaip 2 val. spektaklių, nebijantiems provokacijų, aštrių temų. Mėgstantiems kitokias pjesių interpretacijas, o ne pažodinius pastatymus. Spektaklis turi ženklą N-18.

Kam nerekomenduoju? Visąžiniams, labai jautriems žmonėms, pseudopatriotams, pseudointelektualams ir A.Mickevičiaus kūrybos tyrinėtojams.

***

„Lietuviškos Vėlinės“, rež. J. Skrzywanek.

Premjera: 2025 m. lapkričio 28 d.

Išsamiau apie spektaklį: www.dramosteatras.lt

T. Williams KATĖ ANT ĮKAITUSIO SKARDINIO STOGO

Žymos

, , , , ,

Tarp šio įrašo ir pamatyto spektaklio yra geras mėnesio tarpas. Grįžusi iš teatro tiesiog nežinojau, ką sau pasakyti ir ką jums parašyti. Emocijos tokios kažkokios sumišusios buvo. Nusprendžiau, kad reikia dar kartelį paskaityti pjesę. Ją, kaip ir daugelį kitų, radau dramų talpykloje „Dramų stalčius“. Paskaičiau. Palyginus tai, ką pamačiau scenoje ir ką perskaičiau pjesėje, skirtumų šiek tiek radau.

Pati rašytinė pjesė pasirodė kažkokia kampuotesnė, dygesnė, su daugiau spalvų ir poskonių. Tuo tarpu spektaklis, nors įvilktas į labai įdomų scenografijos rūbą, o tėtušis (aktorius Tomas Rinkūnas) ir motušė (aktorė Ilona Kvietkutė) aprengti pripučiamais rūbais, padarančiais juos groteskiškai atrodančiais milžinais, man pasirodė kažkoks prėskokas ir nuslydęs paviršiumi.

Didelis spektaklio privalumas – gyva muziką vaidinimo metu, ačiū kūrėjams už tai. Spektaklio trukmė irgi proto ribose – 1 val. 50 min. be pertraukos.

Gal toks buvo režisieriaus sumanymas, nežinau, bet man atrodo, kad pagrindiniai spektaklio herojai – Brikas (aktorius Šarūnas Januškevičius) ir Margaret (aktorė Teklė Baroti) – išnyko tarp kitų pjesės personažų. Arba tarp karnavališko spektaklio apdaro raukinių.

Spektaklyje mažuosius Briko brolio Guperio (aktorius Tomas Kliukas) vaikus vaidino vyriausiosios kartos Valstybinio Vilniaus Mažojo teatro aktoriai – Larisa Kalpokaitė, Jonas Braškys, Mindaugas Capas. Larisa Kalpokaitė, aprengta kaip penkerių metų mergaitė, man priminė visai neseniai matytą Šiaulių dramos teatro spektaklį „Migla“ ir joje mažą mergaitę vaidinusią Nijolę Mirončikaitę (už vaidmenį pelniusią Auksinį scenos kryžių).

Spektaklis „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“, tarp kito, irgi sulaukė nominacijų Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimuose. Spektaklis nominuotas trims Auksiniams scenos kryžiams geriausios scenografijos, geriausio nepagrindinio vyro vaidmens ir geriausio nepagrindinio moters vaidmens kategorijose.

Suprasti šį spektaklį ir režisūrinius sprendimus galbūt padės interviu su vokiečių režisieriumi Christian Weise (ČIA). Trumpa citata iš interviu: „Pjesės veiksmas sukasi apie šeimą ir palikimą. Taip pat – slepiamą homoseksualumą. Bandau suprasti Lietuvą, jos visuomenę, ką žmonės mąsto. Rasti simbolius, kurie būtų pažįstami jūsų tautai ir galėtų atsispindėti scenografijoje. Esu gėjus. Du kartus buvau Lietuvoje – atrodo, jog čia kita orientacija neegzistuoja. Gyvenu Berlyne, ten dabar visi daugiau ar mažiau yra LGBTQ+“.

Spektaklis Valstybinio Vilniaus Mažojo teatro oficialiuose anonsuose pristatomas taip, cit.: „kviečiame iš naujo atrasti kultinį amerikiečių dramaturgą Tennessee‘į Williamsą ir jo klasikinį tekstą „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“. Kaip ir daugelis T. Williamso kūrinių, taip ir šis, talpina paties autoriaus asmeninės patirties skaudulius – alkoholizmas, homoseksuali prigimtis, bandymas įsitvirtinti ir veikti visuomenėje“.

Taigi, jeigu norisi aukščiau minėtų temų, išskirtinės scenografijos, komiškumo kalbant apie rimtus dalykus, šis spektaklis tikrai galimas variantas.

**

Režisierius – Christian Weise (Vokietija)

Trukmė – 1 val. 50 min.

Premjera – 2024 m. spalio 3 d.

Išsamiau: www.vmt.lt

T. Różewicz. Kartoteka

Žymos

, , , , , , ,

Nacionalinis Kauno dramos teatras 2025 metų lapkritį Vilniuje gastroliavo su dviem spektakliais. Apie pirmąjį, „Antrininkas“, jau rašiau, dabar trumpai – apie režisieriaus Gintaro Varno spektaklį pagal T. Różewicz (1921–2014) pjesę „Kartoteka“. Spektaklis buvo rodomas Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje.

Išvakarėse dar buvo neparduotų bilietų, kas mane labai nustebino. Atrodytų, kad jie turėjo būti šluote iššluoti – režisieriaus Gintaro Varno pavardė; labai retai vykstančios teatrų gastrolės; naujas, kritikų palankiai įvertinfas spektaklis… Pasirodo, kad viso to neužteko. Sunku pasakyti, ar kauniečių reklama nepasiekė vilniečių akių ir ausų, o gal didokos bilietų kainos atbaidė?..

„Kartoteką“ T. Różewicz parašė 1958–1959 metais, įkvėptas absurdo teatro kūrėjų Samuelio Becketto ir Eugeno Ionesco darbų. „Kartoteka“ vadinama vienu reikšmingiausių dramos kūrinių lenkų literatūros istorijoje. Nevaidinsiu gudrios ir pasakysiu, kad autoriaus pavardę išgirdau pirmą kartą, kai po spektaklio grįžusi guglinau daugiau informacijos apie pjesę.

Premjera įvyko 2024 metų rudenį, spektaklyje vaidina didelė Kauno dramos teatro aktorių trupės dalis, o pagrindinį vaidmenį atlieka aktorius Dainius Svobonas.

Spektaklio centre – lovoje gulintis žmogus, į kurio kambarį vis užsuka keisti ir margi personažai. Jo tėvai, dėdė, buvusi meilužė, jaunystėj nušautas draugas karys ir kiti. Vienose scenose pagrindinis herojus yra vaikas, kitose – jau suaugęs. Jokios nuoseklios pasakojimo linijos nėra, skirtingos spektaklio scenos man priminė žemuogių lauką – skini uogas ir veri ant smilgos. Tam, kad paskui parėjus namo būtų didesnis malonumas jas nuverti nuo smilgos ir suvalgyti. Tai spektaklyje režisierius paliko žiūrovui pačiam susiverti pamatytus vaizdus ir scenas ant smilgos. Negaliu pasakyti, kad man tai labai gerai pavyko. Mielai paskaityčiau pjesę ir, greičiausiai, matytas veiksmas pasipildytų naujom potekstėm.

Spektaklyje, kaip jau beveik įprasta režisieriui Gintarui Varnui, vaidina ir lėlės. Šįkart jos buvo ilgabarzdės ir iš aprangos priminė garbaus amžiaus žydų tipažus. Apskritai, spektaklio scenografija (Marijus Jacovskis) ir kostiumai, lėlės (Julija Skuratova) paliko puikų įspūdį.

Spektaklis yra labai varniškas, režisierius ištikimas savo kūrybos braižui. Tad jeigu jums patiko bet kuris kitas režisieriaus spektaklis, „Kartoteką“ pamatyti tikrai verta.

Spektaklio trukmė yra trys valandos ir viena pertrauka.

**

Režisierius Gintaras Varnas

Premjera: 2024 10 18

Išsamiau: www.dramosteatras.lt

Loren Ipsen. Antrininkas

Žymos

, , , , ,

Įvykis, kurio nenorėjau praleisti. Nacionalinio Kauno dramos teatro gastrolės Vilniuje. Du spektakliai ir du bilietai mano telefone. Pirmasis pamatytas buvo režisieriaus Augusto Gornatkevičiaus režisuotas spektaklis „Antrininkas“ (N-16) pagal Loren Ipsen pjesę.

Tiesą sakant, esu sutrikusi dėl faktiškumo, nes nežinau, ar Loren Ipsen yra moteris, ar vyras, ar tai išvis išgalvotas vardas. Ir kas tada yra šios pjesės autorius (-ė)?

Sunkiai galiu nusakyti ir spektaklio žanrą – komedija, tragedija, o gal – drama? Panašu ir į detektyvą. Visko po truputį. Bet tvirtai galiu pasakyti, apie ką spektaklis. Nes siužetas buvo aiškus, jį suprasti padėjo scenoje buvęs pasakotojos (aktorė Inga Mikutavičiūtė) personažas. Pasakojimo motyvas spektaklyje svarbus: titrais ir pasakotojos intarpais, kurie nutraukdavo veiksmą scenoje, žiūrovai buvo supažindinami su pagrindiniais veikėjais ir jų gyvenimo istorija.

2011 metais vieno laikraščio organizuotame aklame pasimatyme, kuris vyksta madingame Londono viešbutyje (geras TripAdvisor įvertinimas), susipažįsta vaikinas ir mergina. Jau tada galima pastebėti, kad jaunuoliai nėra labai standartinio mąstymo. Jiems rūpi daug kas, pavyzdžiui, ar tikrai buvo išsilaipinta mėnulyje? O gal tai tik informacinė migla?

Vaikinas (Pijus Narijauskas) pasakoja buvęs paimtas iš įprastos mokyklos ir perkeltas į prestižinį koledžą, kuriame mokėsi Didžiosios Britanijos princai Viljamas ir Haris. Tam, kad būsimieji karaliai kuo labiau patirtų normalų gyvenimą, buvo surinkti vaikai iš įprastų mokyklų, kad kartu su princais eitų valgyti picų, bendrautų. Pjesės herojus buvo vienas jų. „Ar tu fantazuoji?“, – klausia mergina (Saulė Gotbergė). Gal. O gal ir ne.

Mergina dirba slaugytoja, todėl užklupus kovido pandemijai, jos jėgą ir padarinius pajaučia tiesiogiai. Apskritai, visas veiksmas scenoje yra labai nuoseklus, galima atpažinti paskutinių dešimties metų pasaulio ir Europos įvykius, išgirsti žinomų žmonių vardus.

Dar vienas mistinis epizodas spektaklyje susijęs su poros vaiku. Kurį laiką jo negali susilaukti, tačiau vėliau mergina sūpuoja ant rankų mergaitę. Vėliau veiksme mergaitė beveik neegzistuoja, todėl išėjusi iš spektaklio, dar ilgai mąsčiau, ar tas kūdikis buvo tikras, ar irgi tik sufantazuotas?

 Veiksmas vyksta Londone ir apima keliolika metų nuo poros susipažinimo iki paslaptingos jų abiejų mirties. Prieš pat ją pora kurį laiką nedirbo, neturėjo finansų, ėmė keistai elgtis (sodino narcizų lauką prie namų ir planavo pasaulio perversmą, apie kurį nerišliai pasakojo savo turimai didžiulei auditorijai socialiniuose tinkluose). Nors dėl poros mirties vėliau sklandė įvairiausių sąmokslo teorijų, spektaklio pabaigoje titruose buvo rašoma, jog teatro manymu tai buvo dviguba savižudybė, paveikta psichinės ligos.

Spektaklio „Antrininkas“ trukmė yra 2 val. 15 min. Rodomas be pertraukos.

Amžiaus cenzas – nuo 16 metų, nes spektaklyje be mirties motyvo yra kelios intymios scenos (jas padėjo kurti intymių scenų teatre koordinatorė!)

Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje Vilniuje vakar dauguma žiūrovų buvo vidutinio ir vyresnio amžiaus. Biso po spektaklio nebuvo. Manyčiau, kad spektaklis galėtų patikti jaunesnio amžiaus žiūrovams, kurie pagrindinių veikėjų poroje atpažintų savo laikmečio realijų, gyvensenos detalių, kalbėsenos, elgsenos.

Nors nebūtinai spektaklį rekomenduočiau jauniems. Žmogaus jaunumą ar senumą tikrai ne paso skaičiai lemia.

***

Premjera  – 2025 m. vasario 7,8,9 d.

Išsamiau: https://dramosteatras.lt/shows/antrininkas/

Henrikas Ibsenas LAUKINĖ ANTIS

Žymos

, , , , , , ,

Šiandien ryte atsisukau pažiūrėti vakarykštę LRT laidą „Auksinis protas“ ir joje buvo vienas klausimas, susijęs su šiuo įrašu. Buvo išvardinti trys norvegų rašytojai ir pateiktas klausimas, kuris iš jų nėra gavęs Nobelio literatūros premijos. Žinojau iškart – Ibsenas. Ibsenas nėra gavęs šio apdovanojimo, nepaisant to, kad jo dramos kūrinius girdėjęs, skaitęs ar matęs yra kone kiekvienas 12 klasių baigęs žmogus.

Henrikas Ibsenas (1828-1906) pjesę „Laukinė antis“ parašė XIX amžiaus pabaigoje. XXI a pradžioje ją režisavo Oskaras Koršunovas Jaunimo teatre. Tiesa, spektaklis berods buvo pradėtas repetuoti Nacionaliniame dramos teatre, ten turėjo būti ir premjera, bet įvykus konfliktui su teatru ir režisieriui išėjus iš teatro meno vadovo pareigų, laukinė antis išskrido iš Gedimino prospekto ir nutūpė Arklių gatvėje. Beje, buvau spektaklyje pirmą jo rodymo dieną ir pasigedau nusilenkti neišėjusio režisieriaus!

Nežinau, kokius aktorius režisierius buvo pasirinkęs Nacionaliniame dramos teatre, tačiau Jaunimo teatro spektaklio sąstatas yra tiesiog puikus. Aktorių ketvertas – Donatas Želvys ir Valentinas Novopolskis, taip pat Aušra Pukelytė ir Inga Juškevičiūtė tą vakarą sukūrė išskirtinius personažus. Klasikinis psichologinis teatras, kokį šiandien ne kasdien pamatysi ir kokio kartais tikrai pasiilgstu.

Apie turinį daug nepasakosiu – 1884 metais parašytą pjesę per gerą valandą ar dvi perskaityti galite internete esančioje dramų talpykloje www.dramustalcius.lt. Pasakysiu tik tiek, kad joje telpa daug kas: dviejų šeimų drama, daug metų besitęsiančios nuoskaudos, psichologinės manipuliacijos, vyro ir moters santykiai, neištikimybė ir meilė, draugystė ir prieraišumas, tėvo ir dukters santykiai, statuso klausimas ir t.t.

Spektaklio trukmė yra keturios valandos, o pertrauka – viena.

Vienintelis dalykas, kas man nepatiko – pasirinkta sėdėjimo vieta. Pirkau bilietą antroje eilėje pirmoje vietoje, taigi, sėdėjau pačiame salės šone ir dėl šios priežasties negalėjau 100 procentų stebėti veiksmo scenoje. Scenografija buvo sukonstruota taip, kad scena turėjo antrą planą, o joje buvo rodomos vaizdo projekcijos ir kartais veiksmas vyko tame antrame plane. Aš, sėdėdama šone, viso to nemačiau, galėjau tik įsivaizduoti, kas, kada ir kaip vyksta. Labiausiai gaila, kad nepilnai mačiau finalinę – šūvio sceną, kurios metu nušaunama ne laukinė antis, o mažoji šeimos mergaitė, absoliučiai meistriškai savo vaidmenį suvaidinusi Inga Juškevičiūtė. Alio, Auksinių scenos kryžių balsuotojai, koks jūsų telefonas? Noriu padiktuoti aktorės pavardę geriausiam moters vaidmeniui.

Visai gali būti, kad po spektaklio laukdama palto prie rūbinės girdėjau komentarus „buvo nuobodu“, „tikėjausi daugiau“, bet praleidau juos pro ausis. Nes man nebuvo nuobodu ir gavau daugiau, negu tikėjausi.

Kam rekomenduoju? Oskaro Koršunovo gerbėjams, mėgstantiems klasikinį, psichologinį teatrą su daug teksto, su įtampa ir tragiška baigtimi. Henriko Ibseno dramų fanams. Jaunimo teatro mėgėjams. Pavargusiems nuo madingų XXI amžiaus temų teatre.

Kam nerekomenduoju? Iki šiol besilankiusiems tik pramoginiame teatre ir mėgstantiems komedijas. Manantiems, kad „geras“ spektaklis turi trukti iki 2 valandų. Nesuprantantiems lietuviškai.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2025-10-01

Išsamiau apie spektaklį: www.jaunimoteatras.lt

Aleksandr Špilevoj. MIGLA

Žymos

, , , , , ,

Valstybinio Šiaulių dramos teatro gastrolių Vilniuje laukiau, todėl ir bilietą pirkau labai iš anksto, vos pamačiusi anonsą. Bet spektaklį pamačiau per Marytės plauką. O buvo taip: paskutinės kelios savaitės buvo perpildytos reikalų, galvoj rytas-vakaras ūžė mintys, mintelės. Spektaklio dieną dar savanoriavau festivalyje „Vilniaus mechanizmai“, kur vilniečių grupes lydėjau į Antakalnio troleibusų parko remonto dirbtuves. Čia didžiuliame troleibusų remonto angare menininkas Andrius Šiurys surengė garso instaliaciją mobilumo tema. Sumiksuoti troleibusų, lėktuvų, traukinių garsai kaip reikalas „kalė“ į smegenis, tad kokius septynis kartus išklausius 10 minučių trukmės garso instaliaciją, iš jos išėjusi dar kurį laiką buvau kaip nesava. Valandą atsipūčiau ir išsiruošiau į teatrą. Apskaičiavau laiką, kad atvažiuočiau prieš pat spektaklį ir išlipusi iš troleibuso nuėjau Jaunimo teatro link. Likus kokiems aštuoniems metrams iki tikslo, pasidarė neramu – kodėl 13 minučių iki spektaklio pradžios prie durų tuščia? Pala, pala, o durys kodėl užrakintos?! Aaaa, taigi šiauliečiai savo spektaklį rodo Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Ups…

Supratau, kad laiku ateiti nespėsiu, bet nusprendžiau pabandyti, kas žino, gal ir spektaklis dėl kažkokių priežasčių vėluos… 

Į salę įbėgau 18.34 min. Ir, beje, nebuvau paskutinė! Pakėliau mano vietoj įsitaisiusią bevietę spektaklio žiūrovę, dar spėjau atgauti kvapą ir spektaklis prasidėjo. 

Su spektakliu „Migla“ nutiko toks keistas dalykas. Dar skaitydama spektaklio anonsą pagalvojau, kad aš jį jau mačiau. Anonse radau info, kad pjesė bus apie merginą, ateinančią į savo buvusius vaikystės namus ir nebenorinčią iš jų išeiti. Šeimos gyvenimas susijaukia, apima nuojauta, kad tuoj nutiks kažkas tragiško. 

Skaitant tokį spektaklio aprašymą, apėmė dejavu jausmus – idėja man pasirodė kažkur girdėta ir matyta. Atrodo, kad jau mačiau spektaklį su analogišku siužetu. Tik nepamenu, ar ten mergina, ar vaikinas buvo… Net akyse mačiau spektaklio vaizdą, kaip įeina pro duris, nenori išeiti… Paguglinau – „Migla“ Šiauliuose pastatyta 2024 metų rudenį, aš niekaip jos negalėjau matyti! Gal sapnavau panašų sapną? Kažkokia migla smegenyse… Tai kaip yra iš tiesų? 

Dabar, kai pamačiau spektaklį, garantuoju 100 proc., aš jo tikrai nemačiau anksčiau! Nei scenografija, nei aktoriai, nei siužetas nėra tas, kurį įsivaizdavau skaitydama anonsą. Ten buvo kažkas kita.

O vakar teatre buvo dviejų veiksmų pjesė, abu veiksmai kone identiški vienas kitam. Antrame veiksme vaidinama tai, kas buvo vaidinama pirmame. Žodis žodin. Tik finalas kitoks, nei pirmo veiksmo. Gal iš dešinės sėdėjusi mergina žinojo šitą faktą, kad po pertraukos negrįžo ir taip sutaupė sau valandą gyvenimo?

Spektaklis truko 2,5 valandos ir buvo rodomas Didžiojoje salėje.

Už penkerių metų Majos vaidmenį 84-erių metų gimtadienį šį rudenį švęsianti aktorė Nijolė Mirončikaitė buvo apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi (nepagrindinis moters vaidmuo). Išties įsimenantis ir puikus vaidmuo! Pagirti norisi ir scenografijos kūrėją Bartę Liagaitę. Vaizdas scenoje labai gelbėjo veiksmui, buvo kažkoks sapniškas arba migliškas (nuo žodžio „migla“).

Prisipažinsiu, truputį baiminausi spektaklio anonse esančio apibūdinimo „psichodelinė drama“, bet paaiškėjo, kad be reikalo. Žodis „psichodelinė“ mano asmeniniame semantikos žodyne turi kitą prasmę.

***

Režisierius Aleksandr Špilevoj

Premjera 2024 11 15

Išsamiau apie spektaklį: www.siauliuteatras.lt

ŠVENTOJI

Žymos

, , , , , , , ,

Eglės Jackaitės ir Oskaro Koršunovo režisuotas monospektaklis „Šventoji“ yra įkvėptas Vidmantės Jasukaitytės (1948–2018) romano „Marija Egiptietė“ (2002 m.). Knygoje pasakojama apie IV a. Aleksandrijoje gyvenusią ir kartu su piligrimais į Jeruzalę keliavusią parsiduodančią moterį.
Eglė Jackaitė monospektaklyje interpretuoja, o ne atpasakoja šios knygos siužetą, nors Jasukaitytės knyga viso vaidinimo metu guli ant scenos vidury pastatyto stalelio ir aktorė ją ne kartą paima į rankas, varto, cituoja.

Monospektaklis susideda iš dviejų dalių. Antroje dalyje aktorė nieko nevaidina, o pasakoja spektaklio sukūrimo istoriją, savo nelengvos vaikystės epizodus, studijų laikus, tai, ką jai davė psichoterapijos lankymas ir kaip ji jaučiasi šiandien.

Spektaklis labai moteriškas, kaip pati Eglė jame sako, skiriamas visoms moterims, patyrusioms prievartą.

K – kaltė
G – gėda
B – baimė

Šiuos jausmus patiria daug moterų, nešiojasi lyg kuprą, kuri, atrodo įaugusi į tave ir nieko čia nepadarysi. K / G / B šaknys dažnai slypi ankstyvoje vaikystėje, kurią vargiai beprisimeni. Užaugus ir patyrus patyčias, priekabiavimą, prievartą kaltini ne kaltąjį, o save. Jautiesi kalta, kad tavo lūpos raudonos, sijonas per trumpas, kai tavimi pasinaudoja stipresnis, galingesnis. Praėjus trisdešimčiai metų norisi apsikabinti save, tą mažą mergaitę, nežinančią, kas yra motinos meilė ir per greitai suaugusią. Pasakyti jai: „Apkabinu tave, viskas bus gerai…“

Sėdėjau salėje pirmoje eilėje, todėl labai aiškiai mačiau aktorės ašaras, virpulį, stringančius gerklėje žodžius.

Meistriškas aktorės vaidmuo, už kurį negailėdama skirčiau visus įmanomus aktorinius apdovanojimus. Už drąsą, aktorinį talentą ir gebėjimą scenoje subtiliai atvaizduoti nesubtilius dalykus – kūno pardavimą, alkoholizmą.

Spektaklį pristato Oskaro Koršunovo teatras ir jis rodomas įvairiose Lietuvos sccenose, daug keliauja po Lietuvą. Bilietai išgraibstomi akimirksniu. Man pasisekė nusipirkti bilietą į šį spektaklį, rodomą festivalio „Sirenos“ lietuviškoje programoje.

Be pertraukos rodomas spektaklis trunka maždaug 1 val. 20 min.

Pasibaigus jam ir einant link rūbinės, mačiau daug ašarą braukusių žiūrovių. Patikėkit, retas atvejis šiandieniniame teatre, kai spektaklis sujaudina iki ašarų.

Linkiu pamatyti ir pajausti spektaklį. 

***

Spektaklio premjera: 2024 11 24

Išsamiau“ www.okt.lt

Justas Tertelis. PRAeis

Žymos

, , , , ,

Gera diena vakar buvo. Sekmadienis. Į darbą nereikia. Namie ramu, pietūs puode laukia valgytojų. Ruošiausi imti knygą į rankas, bet, galvoju, prieš tai paguglinsiu, kas gero šįvakar teatruose vyksta. Pirmas teatras, kurio pavadinimą įvedžiau į paieškos sistemą, buvo http://www.menuspaustuve.lt. Žiū – ogi vakare bus Justo Tertelio monospektaklis „PRAeis“, į kurį seniai norėjau. Ir bilietų dar yra! Po kelių minučių bilietas jau buvo mano el. pašte ir vakarop per šurmuliuojančią Gedimino prospekte Tautų mugę iškeliavau į Šiltadaržio gatvę.

Monospektaklyje „PRAeis“ Justas Tertelis yra vienas trijuose asmenyse: dramaturgas, režisierius, aktorius. Spektaklio su prierašu „Spektaklis sukurtas žiūrovams nuo 33 m. Jaunesniems ne visos temos gali būti suprantamos ar atpažįstamos“ premjera įvyko 2023 metais. Kodėl 33 metai yra riba, man po spektaklio liko neaišku. Manau, kad „PRAeis“ puikiai tinka ir 23-mečiams, ir apie aktoriaus profesiją svaigstantiems 13-mečiams.

Spektaklio pradžioje, kol žiūrovai renkasi į mažąją Menų spaustuvės salę, ekrane rodomos scenos iš kito, prieš 17 metų suvaidinto Justo Tertelio monospektaklio „PRA“. Aktorius susirinkusiems paaiškina, kad tąkart spektaklyje dalijosi pradedančiojo aktoriaus jausmais, o scenoje buvo nubrėžta linija, kurios jis niekaip nedrįso peržengti. Pasak aktoriaus, spektaklis buvo populiarus ir yra žmonių, kurie jo ir dabar paklausia, ar jis iki šiol čia tebevaidina tą patį spektaklį?..

Šįkart aktorius – jau vidutinio amžiaus, tad ir spektaklio tematika kita. Spektaklis dabar iš „PRA“ tapo „PRAeis“, o linija scenoje seniai peržengta. Ne tik peržengta, bet ir įpusėta: pretenduoti į Kultūros tarybos projektus, skirtus jauniems menininkams, aktorius jau negali, o kita menamos gyvenimo ir kūrybos linijos pusė, „didiems“ kūrėjams pasibaigianti Menininkų kalneliu Antakalnio kapinėse, irgi dar ne tuoj.

Spektaklis, kurio metu aktorius ne kartą kreipiasi į publiką, trunka apie 1 val. 40 min. ir yra be pertraukos.

Kodėl žmonės eina į spektaklius? Koks jausmas yra aktoriui vaidinti gerame spektaklyje ir koks – blogame? Kaip nepamesti motyvacijos, tikslo ir netapti amatininku, dirbančiu tik dėl pinigų? Atsakymus į šiuos ir kitus panašius aktoriams ir teatro žiūrovams aktualius klausimus nagrinėja spektaklis „PRAeis“.

Vidutinio amžiaus vidutiniu aktoriumi ironiškai save pavadinęs Justas Tertelis paprašė salėje žiūrovų pakelti rankas tų, kurie save irgi gali priskirti vidutinybėms. Pakilo miškas rankų.

Esu teatro laboratorijos „Atviras ratas“ sena fanė. Jų spektakliai būna be įmantrių scenografijų ir kitų šiuolaikinio teatro atributų – keiksmažodžių, šviesų šou, vaizdo projekcijų ir pan. Tačiau jų spektakliai visada nuoširdūs, šilti, neretai apibarstyti liūdno humoro trupiniais. Toks, sakyčiau, terapinio teatro poveikis, kai išėjęs iš spektaklio išsineši jausmą būti bent šiek tiek geresniu. Sau. Kitiems.

Besidomintiems teatru ir mėgstantiems monospektaklius, spektaklį „PRAeis“ drąsiai rekomenduoju. Ateiti verta dėl vienos priežasties – šiame spektaklyje pagaliau sužinojau atsakymą į klausimą, kaip aktoriai išmoksta tiek daug teksto. Paskutinieji vakar aktoriaus ištarti žodžiai buvo palinkėjimas į teatrą ateiti dar kartą. Aš tai tikrai ateisiu. O jūs?

***

Režisierius: Justas Tertelis

Premjera: 2023-11-10

Išsamiau: www.atvirasratas.lt